48 metus kelių sektoriuje dirbantis inžinierius įspėja: dalis Lietuvos tiltų jau viršijo numatytą tarnavimo laiką

„Anksčiau sunkvežimiai veždavo maždaug dešimties tonų krovinius, o šiandien vilkikai gali gabenti apie 27 tonas, jų bendroji masė siekia 40 tonų. Transporto intensyvumas taip pat nepalyginamai didesnis. Tai reiškia, kad keliams ir tiltams tenka gerokai didesnės apkrovos“, – aiškina „YIT Lietuva “ statybų vadovas A. Kalasauskas.

Senstantys tiltai – vis didesnis iššūkis

Per beveik penkis dešimtmečius kelių sektoriuje A. Kalasauskas matė, kaip keitėsi kelių tiesimo technologijos ir transporto srautai. Ypač didelį susirūpinimą jam kelia senstantys tiltai ir viadukai, kurių dalis buvo pastatyta prieš daugiau nei pusę amžiaus, kai transporto apkrovos buvo gerokai mažesnės.

„Kai kurie gelžbetoniniai tiltai buvo projektuojami maždaug 50 metų tarnavimo laikotarpiui, o šiandien jau praėjo ir 60 metų. Jie vis dar eksploatuojami, tačiau tai nereiškia, kad jų būklę galima ignoruoti“, – įspėja pašnekovas.

Pasak inžinieriaus, susidėvėjusių konstrukcijų problemoms spręsti ne visada pakanka paviršinio remonto – būtina įvertinti tiltų techninę būklę ir numatyti ilgalaikes investicijas.

„Jeigu armatūra surūdijusi, neužtenka konstrukcijos kosmetiškai pataisyti ar perdažyti. Reikia ekspertizės ir, kai būtina, esminės rekonstrukcijos“, – pabrėžia A. Kalasauskas.

Vis dėlto jis primena, kad Lietuva turi ir kuo didžiuotis – šalies magistralės yra svarbus ankstesnių kartų inžinierių darbo rezultatas.

Per 48 metus – nuo oro uosto iki išsaugoto ąžuolo Gariūnų sankryžoje

A.Kalasausko profesinis kelias prasidėjo dar mokyklos laikais. Gimęs Molėtuose, tačiau mokęsis Vievyje, jis stebėjo tuo metu vykusias Vilniaus–Kauno magistralės statybas. Pats pirmą kartą kelininko duonos paragavo po dešimtos klasės vasaros laikotarpiui įsidarbinęs kelių statybos valdyboje Nr. 6. 1978 metais baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą, savo gyvenimą jis susiejo su kelių tiesimu.

Vienu sudėtingiausių projektų jis laiko 2015–2016 metais vykusias Vilniaus vakarinio aplinkkelio statybas. Ties Talino gatve įrengiant sankryžą teko iškasti apie 200 tūkst. kubinių metrų grunto ir išspręsti požeminio vandens problemą, nes dalis kelio dangos buvo įrengta maždaug pusantro metro žemiau gruntinio vandens lygio.

„Toje vietoje buvo įrengta apie 60 gręžinių, kuriais vanduo nukreipiamas į magistralinį vamzdyną. Tokie projektai parodo, kiek daug sudėtingų sprendimų, apie kuriuos vairuotojai net nesusimąsto, slypi po kelio danga“, – pasakoja inžinierius.

Ne mažiau įsimintini buvo 2003–2004 metais vykę Vilniaus oro uosto kilimo ir tūpimo tako dangos atnaujinimo darbai. Kad oro uostas galėtų tęsti įprastą veiklą, asfaltavimo darbai buvo atliekami naktimis, todėl kiekviena valanda buvo svarbi.

„Pasiūliau pakeisti darbų organizavimą – vietoje trumpesnių skersinių ruožų asfaltuoti išilgai, dviem klotuvams dirbant greta. Taip galėjome įrengti dvigubai ilgesnį ruožą ir sumažinti skersinių siūlių skaičių. Tokiais sprendimais tikrai didžiuojuosi“, – prisimena A. Kalasauskas.

Per ilgametę karjerą netrūko ir netikėtumų. Tiesiant kelią per gilų durpyną, inžinieriui teko susidurti su situacija, kai didžiulis supiltas grunto kalnas tiesiog pradingo.

„Supylėme didžiulį grunto kalną ir išvažiavome pietauti. Grįžtame – kalno nebėra, jis nuskendo durpyne, o šone durpės iškilo maždaug tris metrus. Tokie dalykai labai gerai parodo, kokių netikėtumų gali pasitaikyti tiesiant kelius“, – pasakoja pašnekovas.

Tačiau ne visi profesiniai pasiekimai matuojami nutiestais kilometrais. Statant dabartinę Gariūnų sankryžą, A. Kalasauskas nusprendė išsaugoti ąžuolą, kuris pagal numatytus darbus turėjo būti pašalintas. Pasak inžinieriaus, medis ten auga iki šiol ir primena vieną jam asmeniškai svarbiausių sprendimų.

Per 48 metus A. Kalasauskas prisidėjo prie daugybės reikšmingų infrastruktūros projektų. Jo profesinėje biografijoje – Vilniaus–Molėtų ir Vilniaus–Minsko kelių tiesimas, kelio į Naująją Vilnią statybos, Gariūnų sankryžos įrengimas, Vilniaus vakarinis aplinkkelis, Vilniaus oro uosto kilimo ir tūpimo tako dangos atnaujinimas, septynių geležinkelio pervažų įrengimas, kartodromo netoli Elektrėnų bei Kariotiškių sąvartyno statybos.

Sūnums patarė nesirinkti kelininko profesijos

Nors Albertas savo darbą visuomet mėgo, abiem sūnums jis patarė nesekti jo pėdomis. Pats puikiai žinojo, kiek laiko ši profesija gali pareikalauti ir kiek mažai jo kartais lieka asmeniniam gyvenimui.

„Grįždavau namo vėlai, kartais parsinešdavau ir blogą nuotaiką iš darbo. Todėl sūnums sakiau, kad kelininko profesija nėra lengva ir laisvo laiko gali likti labai mažai. Patariau rinktis kitą kelią“, – prisimena jis.

Iš pradžių abu sūnūs tėvo patarimo paklausė. Vyresnysis pasirinko teisės studijas, jaunesnysis – bankininkystę. Tačiau ilgainiui abu vis tiek atsidūrė kelių sektoriuje. Pasak A. Kalasausko, technika juos domino nuo vaikystės – berniukai ne tik važinėjo kartingu ir motociklais, bet ir patys juos remontavo. Galiausiai vyresnysis sūnus baigė kelių inžinerijos studijas ir tapo statybos vadovu, o jaunesnysis, baigęs ekonomikos studijas, taip pat įsidarbino inžinieriumi.

„Abu pasirinko šią sritį, nors aš jų tikrai neskatinau. Svarbiausia, ką stengiausi jiems perduoti, – savarankiškumas. Kiekvienas turi išmokti pats priimti sprendimus ir už juos atsakyti“, – sako A. Kalasauskas.

Svarbiausia gyvenimo pamoka – ne tik darbas, bet ir žmonės

Šiandien A. Kalasauskas vis dar dirba kelių statybos sektoriuje. Vis dėlto vyras pripažįsta, kad pamažu ruošiasi ramesniam gyvenimo etapui. Žvelgdamas į savo karjerą, jis labiausiai vertina žmones, su kuriais teko dirbti.

„Man gyvenime labai pasisekė. Turėjau gerus mokytojus, vadovus ir kolektyvus. Vienas žmogus daug nepadarys, bet su gera komanda galima įgyvendinti ir pačius sudėtingiausius sumanymus“, – įsitikinęs „YIT Lietuva “ statybų vadovas A. Kalasauskas.

Jauniems žmonėms, svarstantiems rinktis kelininko profesiją, jis pataria būti kantriems, tačiau kartu nepamiršti, kad gyvenimas neturėtų suktis vien apie darbą.

„Svarbu suprasti, kad darbas nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Yra sveikata, šeima, laisvė, laikas. Visa tai yra didžiulės vertybės. Darbas taip pat svarbus, bet jis neturi tapti svarbiausiu gyvenimo uždaviniu“, – sako 48 metus kelių sektoriui paskyręs A. Kalasauskas.