• Matau Kauną žurnalas
  • 2023-08-03
  • 565 peržiūros

Urbanistė Živilė Šimkutė: mano svajonių miestas palengva ryškėja

Živilė Šimkutė – architektūros ir urbanistikos biuro „MASH studio“ partnerė. Kaune gyvenanti urbanistė į savo miestą žvelgia ne tik kaip į namus, bet ir kaip į galimybių, pokyčių vietą. Živilės nuomone, Kaunas keičiasi, o atsirandantys projektai formuoja naują miesto veidą.

Senas ir naujas miestas: kokie dalykai nesikeičia?
Su dabartinėmis technologijomis pakeisti galima viską: ir kalną nukasti, ir upės vingį pakreipti. Tačiau tai nereiškia, kad taip reikėtų daryti. Manau, keletas dalykų turėtų nesikeisti. Kauno unikalumas slypi išlikusiuose istoriniuose sluoksniuose, jų darnoje. Šie aiškiai matomi skirtingų epochų šešėliai ir yra Kaunas – sugriovus juos mūsų miestą tektų vadinti kitu vardu. Miesto kultūrinis daugiasluoksniškumas yra pirmas dalykas, kuris neturėtų keistis.

Antra, svarbu išsaugoti ir per daug nesikišti į miesto gamtinį karkasą – miesto žaliųjų erdvių tinklą. Jis naudingas gyvūnams ir augalams, bet, be abejo, – žmonėms. Žaliosios erdvės yra mažiausiai išmanus, tačiau naudingiausias sprendimas kovojant su klimato kaita ir karščio salomis. Vien medžio palikimas prieš seną pastatą temperatūrą kambaryje gali sumažinti keliais laipsniais. Galiausiai, neturėtų keistis viešųjų erdvių tinklas. Jis nesusiformuoja atsitiktinai – nuo viešųjų erdvių priklauso visos teritorijos funkcionavimas, tai vieta, kur susitinka miestiečiai. Miesto daugiasluoksniškumas, gamtinis karkasas ir viešųjų erdvių tinklas yra lyg stuburas, aplink kurį turėtų augti ir klestėti miestas.

Kurios Kauno vietos šiuo metu patiria didžiausius pokyčius? Kaip keičiasi Aleksotas?
Daugiausiai pokyčių Kaune šiuo metu išgyvena Aleksotas. Kaip ir visame pasaulyje, čia daug dėmesio skiriama transformacijai – gamyklos, sandėliai, aikštelės palengva ruošiasi naujam gyvenimui. Aleksoto struktūra išlieka panaši, tačiau erdvės prisipildo gyvybės, kultūros, kuriasi bendruomenės. Pavyzdžiui, buvusi sraigtasparnių remonto gamykla pavirs į nacionalinės svarbos Aleksoto inovacijų pramonės parką.

Buvusių pramoninių teritorijų regeneracijos ženklus galima išvysti ir kitose Kauno vietose: Vilijampolėje, Petrašiūnuose, Šančiuose. Teritorijų regeneracija, išlaikant buvusio industrinio charakterio ženklus, yra veiksminga ir darni priemonė į miestą pritraukti naujus gyventojus. Čia gali atsirasti tvarūs gyvenamieji ir komerciniai pastatai, gyvybingos viešos erdvės. To tikiuosi ir iš naujų projektų Aleksote, Žemojoje Fredoje ir kituose rajonuose. Tikiu, jog šiuose atgimstančiuose rajonuose sau vietą ras intelektuali, aukštos gyvenimo kokybės siekianti bendruomenė. Šis procesas kol kas vyksta lėtai, tačiau nekantrauju išvysti, kaip visa tai atrodys.

Miestas keičiasi, nes keičiasi gyventojų įpročiai. Kokie miesto poreikiai dabar yra aktualiausi?
Kaune labai matosi pasikeitęs žmonių požiūris į sveikatą ir išaugęs noras judėti. Nustembame užsienyje pamatę, kaip miestas gali būti pritaikytas dviračiams ir pėstiesiems – Kaune taip pat pradeda platėti šaligatviai, daugėja dviračių takų. Taip pat po truputėlį slopsta nuo 90-tųjų įsismarkavęs bumas keltis į priemiesčius. Tuomet stipriai suvaržyta visuomenė turėjo tikslą išsilaisvinti, turėti kažką savo, bėgo iš masinės statybos daugiabučių, o dabar iš naujo pradedame vertinti gyvenimą bendruomenėje. Gyvenimą, kai pažįsti kaimynus, turi šalia parką, gali žiūrėti kaip vaikai prie namo žaidžia ne vieni, o su draugais.

Pandemija padarė įtaką mūsų kasdieniams įpročiams. Dabar daugiau laiko leidžiame lauke, parkuose, todėl jie labiau tvarkomi. Po karantino žmonės, kurie net nesidomėjo kultūra, puolė lankyti galerijas, koncertus, spektaklius. Miestas prisitaikė – apleistos žaidimų aikštelės virsta koncertų erdvėmis, atidaromos naujos laisvalaikio erdvės, galerijos.

Kaip manote, ar kompromisas tarp gamtos ir miesto yra pasiekiamas? Kaip sukurti gamtos oazę mieste?
Manau, kad turime išmokti gyventi su gamta, o ne siekti kompromiso. Ir jau mokomės, tik mažais žingsneliais. Vis dar daug kam atrodo, jog imituojant „gamtą“ mieste galima pasiekti tikrą ir natūralų efektą. Deja, dirbtinai sukurti žalią plotelį, apželdinti sodą ir sakyti, jog čia – „gamta“, yra mažų mažiausiai neteisinga.

Vis dėlto, net ir miesto aplinkoje yra susikūrusi natūrali flora ir fauna. Daugiabučių kvartaluose galime aptikti skirtingų rūšių augalų ir gyvūnų. Kaip pavyzdį galiu paminėti mūsų parkų teritorijose saugomas šikšnosparnių buveines. Yra ir mažiau urbanizuotų vietų, kaip Žemosios Fredos krantas, kur ekosistema nėra žymiai paliesta žmogaus – nuo to tiek augalams, tiek gyvūnams yra tik geriau.

Besimokydami sugyventi su gamta, turime galvoti apie miesto ir žaliosios infrastruktūros projektavimą kartu: atitinkamai tvarkyti gruntą, sudaryti sąlygas natūraliai surinkti lietaus vandenį, strategiškai integruoti upelius ar kitus vandens telkinius. Nereikia sukurti tobulos, išgenėtos aplinkos, pakanka palikti natūraliai užaugusias pievas, kur gyvūnija pati susikurs sau gyvenimą. Normalu, kad vyksta statybos ir miestai auga. Bet dar svarbiau – neaukoti gamtos.

Vyksta dideli statybų projektai ir Aleksote ir Fredoje, keičiasi miestas. Gal jau spėjote pastebėti tendenciją, kokios tvarumo idėjos yra svarbios šiame procese?

Kuriant naujus projektus nuolat kyla klausimai, susiję su tvarių medžiagų vartojimu, dviračių infrastruktūra, apželdinimu. Taip, tai svarbu, tačiau kelrodė tvarumo idėja turėtų būti siekiamybė kurti kompaktišką miestą. Kitaip tariant, reikėtų galvoti apie tai, kaip naudojamas žemės plotas atrodys ilgalaikėje perspektyvoje. Juk dabar turime tiek daug neefektyviai išnaudotų erdvių! O tai nemažai kainuoja ir dar daugiau kainuos ateityje.

Labai svarbu palikti vietos bendruomenei kurtis ir jiems būti kartu, pasirūpinti energetiniu pastatų efektyvumu, ieškoti natūralių sprendimų ir pasitelkti šiuolaikines technologijas. Tai kuria pridėtinę vertę ne tik būsimiems jo gyventojams, bet ir visam Aleksotui, skatina tokių pastatų kultūros atsiradimą. Tikiuosi, kad „Matau Kauną“ projektas taip pat atitiks šiuos lūkesčius.

Kokį miestą Jūs norėtumėt matyti ir ar tai yra pasiekiama?
Norėčiau matyti kompaktišką vaikštomą miestą, kuriame gyventume darnoje tiek su savimi, tiek su kaimynais, tiek su mus supančia gamta. Norėčiau, kad kaimynai per šv. Kalėdas susitiktų prie bendros eglutės ir kad tėvai jaustųsi saugiai, per Užgavėnes išleidę vaikus prašyti blynų iš kaimynų.

Neabejoju, kad tai galima pasiekti, ypač naujuose kvartaluose. Juose palengva statome pasitikėjimą vienas kitu, gamtos vertinimą ir idėją bendras erdves kurti kartu. Toks mano svajonių miestas. Tikiu, kad greitu metu galėsiu jame gyventi.