• Matau Kauną žurnalas
  • 2024-03-10
  • 100 peržiūros

Aleksoto funikulieriaus istorijos

Į Aleksoto kalną rytais užkopia ne tik saulė, bet ir senasis funikulierius, lengvinantis kauniečių keliones jau nuo 1935 m. Nuo šio laiko Kaunas beveik neatpažįstamai išaugo ir transformavosi, tačiau funikulierius nuo laikinosios Lietuvos sostinės gyvavimo metų išliko beveik nepakitęs, lyg gyvasis miesto paminklas. Apie Aleksoto funikulieriaus istorijas pasakoja jo mašinistas Vitalijus Gurevič.

Unikalus Europoje

Aleksoto funikulierius yra išskirtinis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – tai vienas seniausiai veikiančių virvinių bėginių keltuvų, o Kaunas – vienintelis miestas Baltijos šalyse, kur šia unikalia transporto priemone galima ir pasivažinėti. Tarpukariu atsiradęs kaip svarbus infrastruktūros elementas, padėjęs į Aleksoto rajoną pritraukti daugiau naujakurių, funikulierius ir dabar yra populiarus tarp vietinių ne tik kaip atrakcija, o kaip patogi transporto priemonė. 

Kasdienybė gamtos apsuptyje

Aleksoto funikulieriuje išlikusi originali tarpukario mechaninė dalis ir valdymas nėra automatizuotas siekiant išlaikyti autentiškumą, tad kiekvieną darbo dieną keleivius į kalną kelia mašinistas Vitalijus Gurevič. Vitalijus pasakoja, kad funikulierius visada buvo jo gyvenimo dalis: gimęs ir užaugęs Kaune, visai prie Žaliakalnio funikulieriaus, jį laikė tokiu pat įprastu, kaip troleibusas. Su funikulieriumi važiavo ir į mechanikos studijas, ir į darbą, ir į miestą. 

Funikulieriaus mašinistu Vitalijus Gurevič dirba jau 4 metus, tačiau šios pareigos niekaip neatsibosta, nes kiekviena diena pasitinkama ir palydima su nuostabia Kauno panorama. Kaip teigia Vitalijus: „Funikulierių supanti gamta yra geriausia mano darbo dalis, dėl to jis man taip ir patinka. Labai graži aplinka, Kauno panorama ir jauku, ramu – tikras rojus.“

Gražiausia Kauno darbo vieta

Kaune daugybė daugiaaukščių biuro pastatų, tačiau V. Gurevičiaus darbo vieta, tikriausiai, pasižymi gražiausiu vaizdu pro langą. Nepaisant to, mašinisto žvilgsnis krypsta ne į pastatus ar senamiestį. Kaip pasakoja Vitalijus: „Labiausiai mano akį visada traukia žaluma, upė – aš tikras gamtos mylėtojas. Dėl to labiausiai ir mėgstu vasarą – visa Kauno panorama nusidažo žaliai. Tik gaila, kad vasara visada tik prasideda ir iškart baigiasi. Aišku, visas gyvenimas yra vien palyginimai: jei nežinotume, kas yra žiema, nežinotume, kas yra vasara.“

Gyvasis Aleksoto paminklas

Vitalijus labai džiaugiasi, kad net praėjus tiek metų pavyko Aleksoto funikulieriuje išlaikyti autentiškumą, kitaip nei Žaliakalnyje, kurio funikulierius dabar automatizuotas. Kaip sako mašinistas, reguliarūs keleiviai – VDU Muzikos akademijos studentai, mokiniai, dirbantys – į tai neatkreipia dėmesio, tačiau apsilankę užsieniečiai be galo stebisi, prašo apžiūrėti mechaninę dalį. Ši buvo pagaminta Šveicarijoje dar tarpukariu ir nors dabar mechanizmas atrodo neįprastai, V. Gurevičius teigia, kad reikia jį tiesiog perprasti, o atsiradus gedimui tai padaryti galėtų dauguma gerų mechanikų. Kaip sako mašinistas: „Galbūt tik dėl savo primityvumo funikulieriaus mechaninė dalis vis dar veikia“. 

Funikulieriaus istorijos

Įdomių istorijų funikulieriuje netrūksta – kaip pasakoja Vitalijus, kiekvieną savaitgalį visa Aleksoto kalva prisipildo meile: funikulieriumi keliasi jaunavedžiai, mergvakarių, bernvakarių kompanijos, šeimos po krikštynų. Aplink trykštančios geros emocijos, fotosesijos ir juokas Vitalijui jau spėjo tapti neatskiriama darbo dalimi. Visgi, vaizdas, kurį funikulieriaus mašinistas laiko tikra švente – į teritoriją užklystantys gyvūnėliai. V. Gurevič prisimena, kad ne kartą teko iš bėgių gelbėti ežiuką ir stebėti kaip žalioji kalva prisipildo pavasarį grįžusiais paukščiais. 

Nuo laikinosios Lietuvos sostinės laikų veikiantis Aleksoto funikulierius yra išskirtinis objektas ne tik Kaune, bet ir visose Baltijos šalyse, tačiau tai žymiai daugiau nei paminklas. Ši transporto priemonė mena daugybę istorijų, įvykių, meilės šypsnių ir gamtos padovanotų ramybės akimirksnių keleiviams ir funikulieriaus mašinistui.