Hygge UA

Sveiki,

mano vardas – Irina. Kartu su savo mama Tetiana ir dviem dukromis – dešimtoke Valerija ir penktoke Marija visą gyvenimą praleidome Apostolovėje, už 180 kilometrų į vakarus nuo Dnipro. Kaip ir visos ukrainietės, mėgstu gaminti. Todėl šių metų vasario 23-osios vakare iškepiau savo vaikams skarelių, o kitą dieną turėjau pasiėmusi laisvadienį, kurį planavau praleisti namuose, su dukromis. Tačiau rytas išaušo visiškai kitoks. Vasario 24-oji pakeitė mūsų gyvenimus amžiams.

Apostolovė, kurioje gyvenome, yra mažas, bet labai gražus kaimas. Bent jau toks buvo. Jame stovėjo trys naujutėlaitės mokyklos, o dabar neliko nė vienos. Į visas pataikė rusų raketos. Viena jų atlėkė ir į mūsų garažą, kuriame saugojome vertingiausius šeimos daiktus. Dabar ten žioji tik didžiulė duobė. Mūsų raudonų plytų namo mėlynos langinės matydavosi iš tolo. Tačiau šiandien į tolį žvelgia tik tušti kambariai, nes juos raketų smūgiai paliko atvirais langais be stiklų. Džiaugiuosi, kad bent namas tebestovi.

Prasidėjus karui ir mes, kaip stovime, palikome Apostolovę, Ukrainą ir atvykome į Lietuvą. Čia, lietuvių namuose, pradėjome naują gyvenimą. Didžiausia jo viltis – Kira, mano 3 mėnesių dukra, gimusi Lietuvoje. Todėl mūsų šeimos vadinama lietuvaite. Tik jos dar nematė tėtis – mano vyras – likęs Ukrainoje ginti tėvynės. Be galo jaudindamasis, kad negali būti šalia, su dukra nuolatos bendrauja vaizdo skambučiais. O Kira, pamačiusi tėtį, kaskart tampa laimingiausiu vaiku pasaulyje.

Todėl ji – mūsų viltis. Tikėjimas, kad karas baigsis, grįšime namo ir vėl visi būsime kartu. Šia viltimi gyvename kasdien. Atvykusi į Lietuvą, aš ir toliau gaminu. Chersono išvadavimo proga iškepiau didžiulį tortą, kurį suvalgėme su mama bei dukromis. Nes pergalės jausmas – saldus. Nes dieną, kai baigsis karas, praleisime savo namuose, visi kartu. Su skarelėmis.

Jūsų,
Irina

Labas,

aš – Maksim, karys iš Mikolajivo. Esu Ukrainos nacionalinės gvardijos minosvaidininkas. Tačiau, prasidėjus karui, pirma griebiausi ne minosvaidžio, o savo žmonos, vaikų ir mamos, kuriuos išgabenau iš šalies. Tada į ją grįžau be galo laimingas. Kad šeima jau saugi, o mano rankos laisvos duoti velnių kacapams.

Tačiau pats velnias turėjo kitų sumanymų. Patekau po kasetine bomba, kuri nutraukė mano dešinę ranką, tris kairės rankos pirštus ir planus ginti tėvynę. Išgelbėjo tik dėklas, nešiotas prie krūtinės. Dėl jo skeveldros neperėjo kiaurai plaučių ir širdies, bet sužalojo gerokai. Pasisekė kacapams. Ir man – likau gyvas ir patekau į Lietuvą.

Dabar esu reabilitacijoje, vyksta protezavimas. Tėvynėje tokios pagalbos nebūčiau sulaukęs, nes karas naikina viską. Nesugriovė jis tik ryžto, kurį stiprina į Lietuvą atvykusios mano mama ir močiutė.

Visi susiradome darbus, aš dirbu sargu. Budžiu ir visada esu pasiruošęs sutikti kacapus. Jei jie dar turėtų pakankamai kvailumo sugrįžti.

Linkėjimai,
Maksim

Sveiki,

esu Polina. Gimiau ir augau Kijive, čia gyvenome su vyru, dukra Tetiana ir katinu Miša. Prasidėjus karui, skaudančia širdimi palikome Ukrainą. Ginti tėvynės liko tik vyras, kuris iki šiol kupinas pasiryžimo ir motyvacijos. Tuo metu aš su dukra ir Miša, nepasiėmusios daugiau nieko, iškeliavome į Lietuvą.

Vykome per Lenkiją, o čia daugiausia dėmesio sulaukė mūsų katinas. Jis – didelis, pūkuotas, nepaprasto grožio. Toks gražus, kad Lenkijoje Mišą bandė pavogti. Bėgome nuo karo namuose ir pačios turėjome kovoti už savo katiną išvykusios.

Pagyvenusios lietuvių namuose, šiuo metu jau grįžome atgal. Į Ukrainą pakvietė darbdavys, norėjome būti su visa šeima kartu, tėvynėje. Tačiau Lietuvoje dar liko daug pažįstamų šeimų, kurių istorijos panašios į mūsų. Jie čia rado prieglobstį ir nenustoja džiaugtis lietuvių gerumu.

Lietuvoje tebegyvena ir ne vienas katinas, panašus į Mišą. 

Su meile,
Polina  

Labas,

mes – Nastia ir Ania, esame iš Bučos ir Irpinės. Bėgusios nuo karo namuose, apsigyvenome pas lietuvius Vilniuje. Čia sulaukėme didžiulės paramos bei pagalbos, pažįstamoms merginoms iš Ukrainos galėjome padėti ir pačios. Priimdavome apsistoti iki tol, kol jos rasdavo būstą Lietuvoje.

Padėti tautiečiams stengiamės iš visų jėgų. Jų ypač daug prireikė ištverti rusų okupaciją Bučoje. Kai okupantai pasitraukė, išvykome ir mes. Tačiau Buča pakeitė mus visiems laikams. Išgyvenusios ją, nebegalime išmesti jokio maisto, nė menkiausio trupinėlio. Taip, kaip ir mūsų močiutės, patyrusios Antrojo pasaulinio karo žiaurumus.

Dabar Lietuvoje gyvename saugiai. Nuo rudens pačios mokame nuomą, bandome mėgautis ramybe. Tačiau vos atvykus ją patyrėme tik iš dalies. Įsikūrimo pradžią lydėjo ir sunkumai, tačiau lietuvių parama bei parodyta stiprybė leido visus išbandymus įveikti. 

Šiandien ir pačios jau esame stiprios. Patyrusios pavojų, pagaliau galime jautis ramiau. Ačiū, kad Jūsų namai tapo mūsų namais. Už tai būsime dėkingos visą likusį gyvenimą.

Nuoširdžiai,
Nastia ir Ania

Sveiki,

esame Marina ir Ruslanas. Jauna šeima iš Energodaro – strateginio, penkiasdešimt tūkstančių gyventojų turinčio miesto Ukrainoje, šalia kurio veikia dvi didžiulės Zaporižės elektrinės – hidro ir atominė. Taigi, karui prasidėjus, gyventi čia tapo ypač nesaugu.

Todėl su dviem vaikais atvykome į Lietuvą. Jauniausias mūsų sūnus turi autizmo spektro sutrikimų. Jam reikia nuosavos erdvės, kurioje jaustųsi saugus ir ramus. Tai radome Lietuvoje, lietuvių namuose.

Esame jiems labai dėkingi už pagalbą, stengiamės nuolatos padėti, kuo tik galime. Jau šiek tiek pramokome lietuviškai, čia jaučiamės tarsi namuose. Aš, Ruslanas, dirbu vilkiko vairuotoju, todėl, kai tik galiu, padedu pervežti pabėgėlių šeimas.

Visomis jėgomis norime sumažinti šio siaubingo karo žaizdas. Pagelbėti kitiems, kaip pagelbėjo mums.

Ačiū už viską,
Marina ir Ruslanas