Piliamiesčio daugiabučių namų kvartale menininko T. Vincaičio-Plūgo piešiniai

T. Plūgas savo kūrybos nelinkęs vadinti graffiti ir sako, kad populiarėjanti sienų puošyba vis labiau suvokiama ne kaip vandalizmas, o kaip miesto identiteto dalis, įdomi tiek jo gyventojams, tiek svečiams.

– Jūs laikomas vienu iš graffiti ir gatvės meno pradininkų Lietuvoje, tačiau piešti pradėjote kur kas anksčiau. Kada nusprendėte vietoj drobės rinktis miesto sienas?

 – Piešiu nuo vaikystės, baigiau taikomosios dailės mokyklą, studijavau architektūrą, įgijau sienų dekoruotojo specialybę. Tad nors kryptingos vizijos neturėjau, intuityviai pasirinkus šias specialybes, viskas išsirutuliojo į dabartinę veiklą. O piešimas ant sienų mano gyvenime atsirado 1989 m. pirmą kartą išvykus į Vakarų Vokietiją – ten grafičiais išmarginti ne tik pastatai, bet ir tiltai ar traukiniai. Bandžiau visa tai imituoti grįžęs į Lietuvą – atsiradus internetui ir daugėjant informacijos, tokio meno ėmė daugėti ir mūsų gatvėse.

 – Tokiam menui nereikalingos galerijos ar kitos eksponavimo erdvės – jis įsilieja į miesto audinį. Ką tai suteikia kūrėjams ir miestui?

– Pamažu tai virsta atskira turizmo šaka – kai kurių pasaulio miestų sienas puošia pasaulinio garso menininkų darbai, kurių pažiūrėti traukia turistai iš viso pasaulio. Žvelgiant iš miestiečių perspektyvos, piešiniai praturtina miesto vizualinę kalbą, architektūra tampa puošnesnė, o didesni turistų srautai reiškia pridėtinę vertę. Menininko pečius užgula didelė atsakomybė – jis turi vadovautis aukštais kriterijais, pasiūlyti brandžią meninę raišką. Kūryba viešose erdvėse nėra tik savirealizacija, nes prisideda prie estetinio miestiečių ir miesto svečių lavinimo. Kad jo kūryba būtų aktuali, menininkas turi žengti pirmiau už vyraujančias tendencijas.

– Dirbtuvėje kuriančio menininko darbo procesas nieko nestebina – molbertas, teptukai… O kokia yra gatvės kūrėjo darbo eiga?

– Kūrybą matau dvejopai – arba kaip užsakymą, arba kaip saviraišką. Pirmuoju atveju, darbo koncepciją derinu su užsakovu, ieškau tinkamo stiliaus, domiuosi kontekstu. Kurdamas sau dažniausiai imuosi laisvo stiliaus abstrakcijų ir siekiu perteikti ne prasmę, bet emociją. Dažniausiai kūryba siejama su savirealizacija, kitiems ji yra laisvalaikio praleidimo būdas, tretiems –suteikia malonumą. Menininkas iš aplinkos perimtus vaizdinius ir išgyvenimus perteikia savaip – išryškina, kuo jo matymas skiriasi nuo kitų, provokuoja stebėtojo reakciją. Menininkai dažniausiai yra ambicingi, tačiau sėkmingiausi tie, kurie išsaugo lankstumą.

– Neofreskos ir kiti piešiniai ant sienų – itin didelio formato darbai. Kodėl pasirinkote tokį kūrybos formatą ir kuo jis unikalus?

– Viskas kito organiškai – pradėjau paišyti raides, jos sudėtingėjo, papildžiau kūrinius ne tik graffiti, bet ir piešimo bei dizaino elementais. Galiausiai, iš interjero persikėliau į eksterjerą, kur mastelis kitoks – įvykdęs kelis komercinius projektus, apsistojau ties didelio formato darbais. Galiausiai, jie tapo madingi – didelių piešinių pageidauja tiek užsakovai, tiek festivalių rengėjai. Tiesa, tai nėra gatvės menas tikrąja to žodžio prasme – jame trūksta nelegalumo, socialinio nepaklusnumo elemento. Festivalių kūryba atsižvelgia į įvairius reglamentus, taisykles. Tiksliau tokius kūrinius įvardinti kaip neofreskas.

– Šiuo metu vykdote projektą Piliamiestyje, Kaune – piešiniais dekoruojate daugiabučio laiptinės sienas. Kokią viziją siekėte išpildyti šiame projekte?

– Tokia kūryba neprieštarauja pagrindinei menininko veiklai, tačiau vykdant užduotį būtina rasti pastato savininkus ir kūrėją tenkinantį sprendimą. Kiekvienam „YIT Lietuva“ vystomo Piliamiesčio namui suteiktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilies pavadinimas, todėl sutarėme vaizduoti stilizuotas, atpažįstamas, bet ne itin realistiškas pilis. Kiekvienoje laiptinėje laikomės bendro stiliaus, nežymiai keisdami vieną ar kitą elementą. Menininkas užsakymą turi vertinti atsakingai ir saviraišką apriboti pagal esamas sąlygas. Kadangi istorinės pilys atgimsta šiuolaikinio meno forma, tai leidžia prisiminti šalies istoriją ir ją prikelti kiekvienam suprantamu būdu. O tai suteikia ne tik estetines, bet ir edukacines funkcijas.

Kartu su kintančiu požiūriu į miesto vystymą bei viešąsias erdves sugrįžta ir taikomosios dailės žanras, dažniausiai siejamas su dekoratyvinėmis interjero sienelėmis. Sovietiniais laikais be jų buvo neįsivaizduojama jokia viešoji erdvė. To meto interjero sprendimams būdingas savitas, tačiau griežtai apibrėžtas stilius. Šiandien kūrybinės laisvės daugiau – kuriant freską, galima derinti skirtingas technikas, ieškoti stilistinės išraiškos. Smagu, kad dėmesys viešosioms erdvėms sugrįžta – juk jos neatsiejamos nuo gyventojų gerovės.

– Kaip į jūsų darbus reaguoja bendruomenės ir praeiviai? Ar sulaukiate komentarų iš stebėtojų?

– Kartais man pabaigus piešinį, interneto portaluose pasirodo nuotrauka ir apklausa, ar miestams reikalingas gatvės menas. Siūlau palyginti piešimą su kitomis profesijomis – juk kepėjo neklausiame, ar reikalinga duona, juolab nesiryžtame mokyti ją kepti. Nors dabar gatvės piešiniai sukelia ažiotažą, tačiau ilgainiui tai išsikvėps ir jie bus suvokiami kaip miesto tapatybės dalis.