Senieji Kauno stogai: senamiesčio architektūros slėpiniai

Daugelis galvodami apie „senamiesčio“ reikšmę tikriausiai įsivaizduoja senučius aptrupėjusius namus su baltomis kolonomis. Visgi labiausiai užburia Naujamiestyje bei buvusiame Karmelitų rajone karaliaujanti modernistinė architektūra. Per daugiau nei dešimtmetį tarpukariu iškilę modernistiniai pastatai yra unikalus reiškinys visoje Europoje. Net 44 pastatai yra įtraukti į Europos paveldo objektų sąrašą, o 2015 m. Kaunui suteiktas UNESCO Dizaino miesto statusas.

Kauno modernizmo architektūra simbolizuoja ne tik unikalų kultūrinį reiškinį, bet ir laisvę, tarptautiškumą bei optimistišką tikėjimą nepriklausoma ateitimi. 1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, čia sugužėjo marga įvairovė intelektualų, švietėjų ir Lietuvos ateitimi tikinčių piliečių. Laikinoji sostinė vos per kelis dešimtmečius iš palyginti nedidelio sukarinto miesto išsiplėtė į kultūrą spinduliuojantį tautiškumo židinį. Būtent čia statyti nepriklausomos Lietuvos pagrindą grįžo ambicingi, užsienyje mokslus baigę, jaunuoliai.

Svarbiausi architektai, formavę Kauno modernizmą, buvo Feliksas Vizbaras, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Edmundas Alfonsas Frykas, Arnas Funkas ir kiti lietuviai bei čia tėvynę atradę užsieniečiai. Šie architektai suformavo aukšto meninio lygio, nuo europietiškų tendencijų neatsiliekančią, modernizmo mokyklą, perpintą ir išskirtiniu lietuvišku stiliumi. „Bauhaus“ – žodis, dažniausiai lūpas paliekantis vaikštant Kauno Naujamiesčiu. Būtent šio stiliaus įkvėpti architektai planavo erdvius, šviesius, funkcionalius pastatus, taip stipriai kontrastuojančius su anksčiau vyravusiomis klaustrofobiškomis patalpomis. Jie spindėjo laisve, visai kaip ir Lietuvą kuriančių žmonių akys.

Tiesios ir lenktos linijos, ilgi ir apvalūs langai, vertikalios ir lenktos formos, apvalūs balkonai ar net lenktas stiklas – šie estetiški, bet funkcionalūs, namai aiškiai išsiskiria iš kitų Kauno pastatų. Tikėjimas nepriklausoma Lietuvos ateitimi paskatino architektus atsigręžti į lietuvybės šaknis, todėl naudojami tautinio stiliaus raštai, medžio drožybos elementai, liaudies tapyba, nacionaliniai ornamentai.

Vienas įspūdingiausių šio lietuviško modernizmo pavyzdžių yra Felikso Vizbaro šedevras – buvęs Kauno centrinis paštas. Pastato vidų puošia grindys, atkartojančios tautinės juostos ornamentus, Vytauto Didžiojo atminimui skirti medaliai, o vidus buvo išpuoštas žymiausių to meto lietuvių menininkų darbais. Vaikštant Kauno gatvėmis, akis džiugina ir daugybė kitų modernistinių pastatų: Kauno Valstybinė Filharmonija, suprojektuota A. Fryko, A. Lukošaičio sukurti Darbo rūmai, F. Vizbaro Zitiečių rūmai, kuriuose šiuo metu veikia VDU Teologijos fakultetas, buvę bendrovės „Pieno centras“ rūmai, sukurti V. Landsbergio-Žemkalnio bei Felikso Vizbaro, ir vienas iškiliausių modernizmo pavyzdžių – Kauno įgulos karininkų ramovė, pastatyta pagal V. Dubeneckio projektą. Pirmasis ramovės aukštas buvo atviras visuomenei. Jame veikė prabangus ir didžiausias to meto restoranas visose Baltijos šalyse – „Trys milžinai“.

Manoma, kad tarpukariu Kaune buvo pastatyta net apie 12 tūkst. naujų pastatų, kurie padėjo laikinajai sostinei išaugti ir sužydėti. Vis dėlto, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir po jo atėjusi sovietų okupacija daugelį pastatų sunaikino, pakeitė ir užgožė. Modernistiniai Kauno pastatai spinduliavo vertybes, kurios sovietmečiu buvo nelaukiamos bei nesuprantamos – laisvę, lietuvišką identitetą, europietiškumą, optimizmą.

Išlikę Kauno modernizmo pastatai yra gyvybės, lietuviško polėkio, laisvės ir nenuslopinamo optimizmo pilni paminklai. Žvelgdami nuo Aleksoto kalvų iš tiesų paskęsite žavingos architektūros ir jos istorijų šnabždesy.