Studijos „Gyva Grafika“ įkūrėjas: „Jei tave kopijuoja, vadinasi, kažką darai gerai“

Šiandien „Gyva Grafika“ komandoje darbuojasi penki skirtingo profilio kūrėjai. Kokia buvo jūsų kūrybinio kelio pradžia – kaip svarbiausia veikla tapo gatvės menas ir kuo jis skiriasi nuo įprastos tapybos?

Mūsų studija gimė, kai kartu su kolega Tadu Šimkumi baigėme taikomosios grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nors iš pradžių svarsčiau apie spaudos dizainą, nusprendžiau, kad matomas, viešai prieinamas menas man artimesnis nei kažkieno svetainėje kabantis vienišas paveikslas. Įvertinę pasaulinį kontekstą, nusprendėme nesidairyti aplink, susitelkti į šią veiklą ir tapti vienais iš geriausių kūrėjų. Be to, norėjosi pakeisti ir žmonių požiūrį į gatvės meną – matydami, kad apleistos sienos atgyja naujai, žmonės vadina tai menu, o ne vandalizmu. Jau pirmieji mūsų gatvės meno darbai, tokie kaip „Senelis Išminčius“ pralaužė ledus ir stipriai pakeitė žmonių, bei politikų požiūrį į piešinius viešose erdvėse. Gatvės meno formos gali būti įvairios – įprasti paveikslai perduodami iš kartos į kartą ir nekinta, o jis evoliucionuoja kartu su miestu ir vieną dieną jo gali nelikti. Laikinumo faktorius leidžia į kūrybą žvelgti laisviau.

Minėjote, kad jūsų kūrybą įkvėpė pasaulinis kontekstas – ar būtent pasaulinės mados ištraukė grafičius iš po tiltų? O gal kinta žmonių skonis – norime jais grožėtis, vertiname kaip meno kūrinius ir laikome įkvėpimo šaltiniu?

Pasaulyje graffiti menas kilo iš maišto – tai vis dar aktuali protesto forma ir opozicija nusistovėjusiai meno sampratai. Nelegalus piešinys nebūtinai prastas, nes geriausi darbai provokuoja ir atskleidžia visuomenės sankirtas. Šiandien gatvės tapyba tapo puošnesnė, tačiau šalia išlieka ir socialinis gatvės menas. Nors lietuviai kol kas unikalaus gatvės meno stiliaus neturi, kūrėjai pamažu jungiasi į vieną judėjimą. Mane įkvepia lietuvio Ernesto Zacharevičiaus darbai, kuriuos vertina visas pasaulis. Viešas gatvės menas žavi tuo, kad neturi užsakovo, yra laisvas ir kūrybiškas – internetinėse platformose šiandien galima valandų valandas ieškoti įkvepiančių pavyzdžių iš viso pasaulio.

Sienų dekoras iš viešųjų erdvių persikelia į privačias. Koks „Gyvos Grafikos“ kuriamų darbų santykis su verslu?

Gatvės menas išlieka mėgstamiausia mūsų kūrybos linija: kartais viešose erdvėse realizuojame labai neįprastas idėjas. Privačiame sektoriuje populiariausias biurų dekoras – čia meną taip pat mato daug žmonių, darbuotojų, todėl siekiame sukurti jaukią, kūrybišką darbo aplinką, kurioje patiktų būti. Nestandartinių sprendimų taip pat ieško ir restoranai bei kavinės – tai padeda pabrėžti savo išskirtinumą. Tarp verslo ir kūrėjo būtina sinergija, todėl sprendimų ieškome dialogo būdu – kartais klientas turi stiprią viziją, kartais per daug pasitiki savimi, tačiau kaip niekas kitas gerai pažįsta savo darbuotojus ir jo poreikius. Atidumas jiems leidžia sukurti personalizuotą, unikalų ir tinkamą dekorą.

Kokias biurų dekoro tendencijas pastebite? Galbūt kažkurie sprendimai praktikoje pasiteisina labiau? 

Išskirti tendencijas sunku, nes šiandien dominuoja stilių samplaika – vieni renkasi klasikinį stilių, kitiems reikia žaismingo interjero. Įkvėpti gali ir minimalizmas, ir papildomos detalės – grafika, tūriniai elementai ar apšvietimas. Pavyzdžiui, „YIT Lietuva“ biurą Kaune papuošime stilizuotais namukais ir tekstu ant betoninės sienos prie liftų. Tam, kad tai derėtų su moderniu, lakonišku interjeru, rinkomės vienos spalvos linijas ir įkvepiančią sentenciją. Tai papildo Vilniaus biure taikytą sprendimą – jame linijomis vaizduotos miestų panoramos, kurias papildė įmonės vertybes atspindinčios mintys.

Kurdamas menininkas siekia perteikti emociją – ką, jūsų nuomone, kalba dekoruotos biurų erdvės? Ar tai skatina darbuotojų produktyvumą ir padeda generuoti idėjas, o galbūt biuruose meno gali būti per daug?

Manau, kad kūryba transformuoja erdvę – atlikęs darbą tikiesi, kad kūrybiška atmosfera įkvėps laisviau, lanksčiau mąstyti, nes būtent tai yra pagrindinis kūrybiškumo variklis. Žinoma, bet kokie stiliaus elementai turi būti saikingi. Svarbu išskirti skirtingas zonas – žaidimų, darbo, poilsio. Darbo erdvėje, kur dažniausiai reikia būti susikaupus, interjero sprendimai turi būti santūrūs, o virtuvėlėje, kur užsukama tik išsivirti arbatos, galima rinktis ir drąsesnę išraišką. Per daug akcentų gali kurti priešingą efektą – erdvė taps slogi ir joje bus sunku susikaupti.

Sienų piešiniai verslo centruose ir biuruose tik populiarės – ką patartumėte kitiems žmonėms, norintiems kūrybiškai pažvelgti į savo darbo erdvę?

Pirmasis patarimas – bendradarbiauti su dizaineriais. Jie dar statybų metu gali numatyti piešiniui tinkamą sieną. Ji turi pasitikti į biurą atėjusį žmogų, nebūti paslėpta ar apstatyta baldais ir kitomis interjero detalėmis. Be to, vien piešinys patalpos transformuoti negali, nes atmosferą kuria kilimų, baldų, apšvietimo ir daugybės kitų elementų darna. Piešinys nepavykusio interjero neišgelbės, todėl geriausia viską apgalvoti nuo pirmo žingsnio.

Jūsų kūriniai garsūs ne tik Lietuvoje. Kaip reaguojate pamatęs jūsų menu besidalinančius žmones?

Smagu, kad piešiniai tampa lankytina turistine vieta ir žmonės juos įamžina. Be to, Kaunas net yra išleidęs gatvės meno objektų gidą – čia kone kiekviename kvartale galima rasti po darbą. Toliausiai mūsų darbus mačiau Meksikoje, kur viename restorane kabėjo komiškai pakeista „Senelio išminčiaus“ nuotrauka – jausmas buvo geras. Jei tave interpretuoja ir kopijuoja, reiškia, kad kažką darai gerai.